APVALYTIEJI

Universitete – koncentracijos stovykloje jauna mergina Greis ieško savo mirusio brolio Gremo likučių. Čia ji randa jo sielą, čia ji tampa juo. Iš meilės. 

Sarah Kane parašė „Apvalytuosius” perskaičiusi Roland Barthes mintį, jog „būti įsimylėjus – tai lyg būti Aušvice”. Rašydama šią pjesę, kaip teigia pati, buvo įsimylėjusi. Daugelis iki šiol nesuvokia kodėl pjesėje apie meilę pilna smurto vaizdinių, tačiau su aktoriais analizuojant tekstą, dalinantis patirtimis tarpusavyje, imi suprasti, jog dažniausiai akcentuojame meilės kuriamą, tačiau pamirštame griaunančią jėgą. O kartais tam, kad ką nors iš naujo pastatytum, turi šį tą savyje sugriauti arba leistis būti sugriautam.

Vis dėlto, tai pati šviesiausia iš Sarah Kane pjesių, teigianti pačios meilės egzistavimą ir šio jausmo transcendentinę galią, primenanti mums, jog grožis ir teroras neretai vaikšto susikibę rankomis. 

EN

In a university concentration camp, a young girl, Grace, searches for the remains of her dead brother, Graham. Here she finds his soul, here she becomes him. From love.

Sarah Kane wrote „Purified” after reading Roland Barthes’ idea that „being in love is like being in Auschwitz”. She was in love while writing this play, as she claims, sharing experiences with each other, begins to understand that we often emphasize the power that love creates, but forget the power that destroys. And sometimes, in order to build something again, you have to destroy something in yourself or allow yourself to be destroyed.

However, this is the brightest of Sarah Kane’s plays, affirming the existence of love itself and the transcendental power of this feeling, reminding us that beauty and terror often walk hand in hand.