SO WHO WILL REMEMBER ME IN THE END?

Šio kūrinio pavadinime esantis klausimas kilęs iš akimirkos, kai pradėjau galvoti apie savo mirtį. O tiksliau apie tai, kas liks po manęs. Juk visi turime žmonių, kurių nebėra su mumis. O gal jie yra mūsų prisiminimuose? Bet ką daryti, jei prisiminsime juos kitaip, nei jie buvo iš tikrųjų? Kokie buvo jų balsai? Arba kaip kvepėjo jų oda? Kas juos prajuokino?

Manau, kad tai yra tiek pat politinė atsakomybė, kiek intymus gerumo aktas, nusprendžiant, ką ir kaip atsiminti. Todėl ieškau žmonių, kurie norėtų mane prisiminti kaip gerumo aktą. Kaip manai, ar tai gali būti tu?

„Taigi, kas galiausiai mane prisimins?” Barbara Lehtna nagrinėja, kaip kolektyvinė sąmonė gali būti dalijama nepažįstamiems žmonėms prisiimant atsakomybę už kito asmens tapatybę. Prieš pasirodymą Lehtna lygiai valandą susitinka su trimis-keturiais savanoriais, kad jie taptų jos tapatybės saugotojais. Per tą valandą dalyviai gali jai pasakyti, ką ji galėtų padaryti, kad jie kuo ilgiau ją prisimintų. Vėliau  dalyviai yra paprašyti eiti į sceną, kur jiems užduodami klausimai apie Barbaros tapatybę prieš auditoriją, kuri nėra susitikusi su Barbara ir neturi jos įvaizdžio. Laikui bėgant statymai didėja, o klausimai tampa asmeniškesni ir intymesni.

EN

The question posed in the title of this work is derived from a moment when I started to think about my own death. Or rather, about what will remain after me. After all, all of us have people who are not with us anymore. Or are they? In our memories? But what if we remember them differently than they actually were? What were their voices like? Or what did their skin smell like? What made them laugh? I feel it’s as much a political responsibility as an intimate act of kindness to decide who and how we choose to remember. Therefore, I’m looking for people who would be willing to remember me as an act of kindness. Do you think it could be you?

In „So Who Will Remember Me in the End?” Barbara Lehtna looks into how collective agency can be shared amongst strangers by taking responsibility for someone else’s identity. The performance is preceded by Lehtna meeting three volunteer participants for exactly one hour in order for them to become the keepers of her identity. During that hour the participants can tell her what she could do for them to remember her as long as possible. Soon after the three participants are asked to go on stage where they are asked questions about Barbara’s identity in front of an audience who has not met Barbara and does not have an image of her. Over time the stakes are raised and the questions tend to get more personal and intimate.