Teatro festivalio eskizų konkursas – jaunųjų kūrėjų išeities taškas

Kasmet rugsėjį grįžtančio jaunimo teatro festivalio „Išeities taškas“ tradicija – eskizų konkursas, kurio laimėtojas savo kūrinį įgyvendina pilno spektaklio pavidalu Kauno miesto kamerinio teatro repertuare. Konkursas – rugsėjo 12-24 d. vyksiančio „Išeities taško“ jauniems menininkams siūloma platforma, kurioje dar neseniai karjerą pradėję menininkai gali išbandyti save, materializuoti savo idėjas teatro scenoje ir susitikti su žiūrovais kalbėti jiems aktualiomis temomis.

Eskizų konkurse, jau subrandinusiame ne vieną teatro apdovanojimus laimėjusį spektaklį, bus pristatytos 4 scenos menininkų „bandomiosios spektaklio versijos“ – eskizai. Visus darbus vertins bei geriausią jų išrinks ne tik teatro meno taryba bet ir patys žiūrovai, po kiekvieno pasirodymo balsuodami ant specialių vertinimo kortelių. 

K. Zajauskas. Asmeninio archyvo nuotr.

Pirmajame 2023 m. eskize jaunystės ir laiko sąsajas nagrinės Karolis Zajauskas, remdamasis visiems gerai žinoma J. M. Barrie pasaka „Piteris Penas“. Pasak kūrėjo, spektaklis skiriamas visoms užaugti skubančioms Vendėms bei taip niekad ir neužaugusiems Piteriams Penams.

Karoli, kaip atradai teatrą? 

Iš tiesų visą gyvenimą augau su kinu, teatras buvo tolimas, įdomus, bet visai netyrinėtas krantas. Maždaug prieš šešerius metus, lietingą rudens vakarą, mano rankose atsidūrė bilietas į Oskaro Koršunovo spektaklį „Žuvėdra“. Visai nežinodamas ko tikėtis, nuėjau ten ir gavau tai, kas, drįstu teigti, pakeitė mano gyvenimo kryptį. Nuoširdi ir tikra aktorių vaidyba, geniali dramaturgija, bei režisūra, kuri sugebėjo preciziškai pataikyti į mano vidų, ištraukti juoką, ašaras ir kaip senam geram graikiškam teatre, apvalyti. Pasibaigus spektakliui žinojau, kad kelio atgal man nebėra. 

Kokie Tavo ir Tavo komandos lūkesčiai?

Užmegzti kūrybinę pažintį su nuostabiu Kauno miestu bei dalintis savo teatro vizija.

M. Ivanauskas. Modesto Endriuškos nuotr.

Antrasis festivalio eskizas „Robotai Žemaičių ir Lietuvos“, kurį režisuoja Motiejus Ivanauskas, yra įkvėptas veiklos, kuriai skiriame didžiąją savo gyvenimo dalį – darbo. Naudojant XIX a. Dionizo Poškos kūrinio „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos” ištraukas kuriamas fikcinis siužetas, kuriame žaismingai apmąstoma darbo tema bei svarstoma, kas laukia netolimoje, tačiau sunkiai nuspėjamoje ateityje.

Motiejau, kaip ir kodėl nusprendei dalyvauti šių metų eskizų konkurse?

Šis konkursas jau kurį laiką buvo mano akiratyje, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių bandymą sudalyvauti vis tekdavo atidėti. Tiesa, esu dalyvavęs kaip žiūrovas, o praėjusiais metais viename iš eskizų dalyvavau kaip aktorius, bet kaip režisierius prisiruošiau tik šiemet.

Ką atradai, ar ką nors Tau jau davė dalyvavimas konkurse?

Pirmiausia davė naujas kūrybines pažintis. Su dvejais iš trijų eskize vaidinančių aktorių – Robertu Petraičiu ir Vaidile Juozaityte – repetuojame pirmą kartą. Taip pat pirmą kartą atsirado progą paskaityti K. Markso ir F. Engelso raštų.

„Avangardistų“ kūrybinė komanda. Asmeninio archyvo nuotr.

Trečias šiais metais dalyvauti atrinktas eskizas „Avangardistai“ leisis į ekscentrišką Fluxus judėjimo narių, tokių kaip Džonas Lenonas, Yoko Ono, Jurgis Mačiūnas ir Jonas Mekas, gyvenimo būdą bei narstys menininko pasaulėžiūrą. Jono Kuprevičiaus eskizas paremtas Fluxus tekstais, avangardine muzika ir šiuolaikinio lietuvių dramaturgo, poeto, prozininko Herkaus Kunčiaus pjese „Avangardistai“. 

Jonai, kaip ir kodėl nusprendei dalyvauti šių metų eskizų konkurse?

Praeitų metų „Išeities taške“ su komanda pristatėme baigiamąjį LMTA darbą „Baseinas. Be vandens“, vėliau buvome pakviesti jį tobulinti ir pristatyti kaip Kauno miesto kamerinio teatro repertuarinį spektaklį. Per tą laiką labai pamėgau šį teatrą, jo žmones, norėjosi vėl ką nors pristatyti, o taip pat ir išbandyti save eskizų konkurso formate – prieš tai nieko panašaus nebuvau daręs. Pristatyti trumpą darbą žiūrovui nėra lengvesnė užduotis nei sukurti visą spektaklį. Man, mėgstančiam aprėpti kuo daugiau, tai bus įdomus iššūkis. Ir, aišku, pats konkurso formatas – manau, kad tokie konkursai turėtų vykti beveik kiekviename teatre – taip būtų sudaroma galimybė jauniesiems režisieriams ne už uždarų durų, o lygiai, atvirai varžytis dėl galimybės pastatyti spektaklį kuriame nors iš teatrų, deja, tai vyksta per retai.

Kaip gimė idėja statyti eskizą tokia tema?

Daugiausiai iš to, kad vis dažniau suvokiu, jog menininkai, pasaulinio lygio ar ne, visuomet yra kontroversiškos asmenybės, o jų sudievinimo klausimas visuomenėje ir šiomis dienomis tampa opus tik tuomet, kai šie kuo prasikalsta. Bet, galbūt, visi yra kuo prasikaltę? O gal niekas? Kodėl mes iškeliame vienus, o kitus nužeminame? Šiuo atveju man svarbiausia yra nenuteisti, bet parodyti, kad Lietuvoje sudievinamas Fluxus judėjimas, atnešęs šlovę šaliai, gali būti parodytas ir iš komiškos pusės, o H. Kunčiaus, vėlgi, ganėtinai prieštaringa pjesė, pasirodė kaip puiki medžiaga pasijuokti ir iš mūsų pačių, menininkų, apskritai.

V. Paukštė. Asmeninio archyvo nuotr.
Adrian Carlo Bibiano. Karolinos Latvytės-Bibiano nuotr.

Paskutinis festivalyje pristatomas ezkizas „Kontekstas kabo“, kuriamas režisierių dueto Vaivos Paukštės ir Adrian Carlo Bibiano. Šiuo kūriniu siekiama šmaikščiai ir šiek tiek absurdiškai tyrinėti konteksto atribojimą, lyg trumpam pakabinus jį ore pažaisti su naujai kuriamomis reikšmėmis per šiuolaikinio šokio ir verbalinę kalbas bei tyrinėti šioms reikšmėms daromą konteksto įtaką.

Carlo, kaip sekasi eskizo transformacija iš teorijos į materiją?

Kol kas šis virsmas vyksta stebėtinai sklandžiai. Mūsų pasirinkta tema leidžia mums dirbti su begalinėmis galimybėmis, kurios atneša savus sunkumus – pasirinkimo paradoksas, laisvė ir daug laiko žaidimui tam tikrose situacijose susiję su pavojumi nuslysti į klišes. Galbūt iš mano pusės tai gali skambėti nerimastingai, tačiau noriu pasakyti, kad per daug pasirinkimų taip pat riboja mūsų laisvę.

Vaiva, kaip ir kodėl nusprendėte kartu dalyvauti šių metų eskizų konkurse?

Sugalvojome labai spontaniškai. Mano magistro studijų kursiokas, taip pat projekte dalyvaujantis Motiejus papasakojo apie šį konkursą, jo idėją bei perspektyvas. Su Carlo susipažinome Naujojo Baltijos šokio festivalyje ir nuo tada man buvo labai smalsu pamėginti su juo padirbėti drauge. Man pasiūlius kelias pirmines idėjas, kartu prisėdus kavinėje bediskutuojant priėjome prie „Kontekstas kabo“. Parašėme paraišką ir štai mes čia.

Eskizų konkursas niekada nesibaigia kartu su pačiu festivaliu, jo poveikis tęsiasi per augančias dalyvių karjeras, kuriems šis festivalis – pradinis išeities taškas. Kasmet laukiamas „Išeities taškas“ leidžia pažvelgti į teatro ateitį – kai šviesos pritemsta, o scena atgyja, čia tampate ne tik spektaklio žiūrovais, bet ir liudijate nežabotą jaunų menininkų dvasią, galite išvysti kylančius talentus, jų eksperimentus ir išgirsti kuo gyvena jaunoji teatro karta.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

lt_LT